Sunday 2 May 2010

GERA BUTI MAMA



Kol dar nebuvau mama,
Niekada neverkiau, matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto, iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.
Aš nežinojau, kad galėsiu kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.

Noreciau papasakoti viena grazia istorija.
Gyveno karta viena mergina ir staiga jos gyvenime atsirado mazyte mergyte.
Maza mergyte, vos tik atsiradusi siame pasaulyje, at
nese be galo daug dziaugsmo ir iki siol ji nesa ta dziaugsma.
Ta mergyte, vos tik uzsimezgusi mamos pilvelyje, gavo Gabijos varda. Kuris suteike jai ugninio judejimo galiu. Beveik visa laika, lindedavusi siltame mamos pilvelyje, mergyte judedavo, tari noredama pranesti, kad laukit manes judrios. O mamyte sypsodavosi, kalbindavo ir glostydavo per pilva kudikeli. Ji jau tada suprato, kad bus gera buti mama.
Is pradziu mergytes mamai labai truko kantrybes ir poilsio, nes mazoji Gabija vis pyko, kam jai teko palikti siltus mamos pilvelio namucius. Mamyte ja maitindavo, nesiodavo, supdavo, myluodavo, migdydavo tik ypatingu, jos dukrytei skirtu budu, o paskui is nuovargio abi uzmigdavo.
Kai mamyte su dukryte ismiegodavo ir pramerkdavo akis - stebindavo zmones jomis. Ju akys buvo be galo skirtingos, bet tik isrinktieji pamatydavo ju gilumoje panasuma. Viena is ju nesiojo rudas, kaip zeme, akis, kita - dovanu is tecio gavo dangaus melynumo akis. Daugelis juokdavosi is tokio skirtumo, bet mama zinojo, kad ne tai svarbiausia. Jai uztekdavo tik pazvelgti i dukra, kaip is karto pajusdavo silta jausma.
Ji ne tik zinojo, ji jau jaute, kad gera buti mama.
Taip pat jos stebindavo savo isdaigomis.
Jos megdavo persirengineti ivairiausiais rubais ir zaisdavo ivairiausius zaidimus. Dukryte pamazu pradejo virsti mazyciu mamos atvaizdu.
Megdavo persirengti Kaledu angeleliais, skleisdavusiais geruma ir dziaugsma. Taip padovanodavo placiausias sypsenas tai maciusiuju veiduose.
Apsimesdavo ivairiausiais gyvnunais, taip igaudamos tu gyvunu galiu ir judedavo kaip tie gyvunai. Megstamiausi gyvunai budavo suo, bezdzione ir kengura. Suo suteikdavo greito begiojimo bei lojimo galiu. Bezdzione - judrumo ir mokejimo atkartoti veiksmus galiu, o kengura - suteikdavo saugumo jausma, kuri galima pajusti tik mamos sterbleje. Juk taip gera buti mamos glebyje.
Jos megdavo ziureti viena i kita, tyrinedavo veido bruozus, mimikas ir nuotaikas. Stebedavo judesiu, zvilgsnius, kartodavo istartus zodzius. Mazoji mergyte labai jausdavo ka jaucia mamyte. Kartu dziaugdavosi gugudama, o veliau ir balsu besijuokdama. Kartu ir liudedavo, ir kaip mazas kenguriukas lindedavo mamos glebyje, laukdama kol mamytei pasidarys geriau. O paskui ir vel kresdavo isdaigas.
Jos visur eidavo kartu: i svecius, pas drauges, i parduotuves, i parkus, pas senelius. Visur kur tik matydavo mamyte, visada aplinkui budavo ir Gabija. Taip jos palaike ir taip jau esanti stipru tarpusavio rysi. Tai buvo lyg nerasytas susitarimas - jei mama padukdavo su dukra, veliau dukra leisdavo atsikvepti mamai. Bet atokvepis budavo labai trumpas, nes gera buti aktyvia, isradinga, zaidziancia mama.
Jos snibzdedavo viena kitai ivairias paslaptis, meilius zodelius bei susitarimus, apie kuriuos niekas kitas nezinojo, nes tai buvo mamos ir dukros paslaptys.
Jos taip pat daug skaite ir domejosi ivairiausiomis paslapciu knygomis, kurios joms suteikdavo dar daugiau paslaptingumo, isminties, grozio ir pasaulio pazinimo ziniu.
Jos dovanodavo viena kitai kvapniausias, ryskiausias lauko geles. Kartu pindavo didziausius vainikus ir jais puosdavo galvas.
Taip pat viena kitai dovanodavo saldziausius bucinius, kuriu kiekvienas galedavo pavydeti. Taip jos perduodavo savo meile viena kitai. Dukros kunelis visas buvo apdovanotas mamos buciniais. Mama negaledavo nebuciuoti to mazo angelelio.
Kartais, mamai bedirbant, pritrukdavo ranku, bet ji taip mokedavo suktis, kad visi stebedavosi, kaip ji taip suspeja.
Juk tik mama viska suspeja. Ir netgi todel - gera buti mama.


Va tokia istorija norejau papasakoti. Visada mylejau vaikus ir lengvai rasdavau bendra kalba su jais. Taciau gimus dukrai tikrai viskas pasikeite. Igijau daug ziniu, pasikausciau kantrybe (pastarosios as is vis neturejau), pradejau atsirinkineti ir vertinti svarbius dalykus.
Pats geriausias jausmas buti mama.
Si ryta pajutau, kad dukra prasosi pas mane i lova. Buvo dar labai ankstyvas rytas, todel priemiau po kaldra ir abi miegojom apsikabinusios. Veliau pajutau mazas rankytes bandancias atplesti mano akis :D Apsisukau i kita puse. Girdziu tylu balseli: -Mama, gali atsisukti? :) zinoma, kad atsisukau, nors pikta buvau. O kai pamaciau, kad dar tik 7val ryto, liepiau miegoti. Galvojat, kad miegojom? Tikrai nemiegojom. Ir visa diena mano buvo kaip bitutes, net nepajutau, kad siandien mamos diena. Bet per pietu miega ikvepimas mane aplanke, kad net sukuriau pasakele.
Visokios tos mamos buna, bet mes visokias jas mylim. O jos irgi mus myli, nors ir buna visokiu nesutarimu. Vaikai ir mamos turi toki rysi, kuris vadinasi Meile. Neveltui sakoma, kad tevu gali buti daug, o mama - viena.
Nesakau, kad tai 100 pr. tiesa, bet manau, kazkiek tiesos yra.
Ir dabar ziuriu i savo dukra ir placiai sypsausi. Isdykusi ji, ir netgi labai, sunku gali buti su ja ateity, bet... as kitokio vaiko ir nesitikejau :) Perskaiciau tikrai daug literaturos apie vaiku auklejima, bet praktiskai galiu pritaikyti kokius 40pr. Taigi ne pagal vadovelius vaikai auklejami. Buna net nemokinu kazkokiu kasdieniniu dalyku, o jau matau, kaip Gabija kartoja lygiai taip pat, kaip ir as. Pvz.: trupinius nuo stalo ranka valo. Kai pamaciau, tai net susijuokiau. Todel dabar turiu galvoti ka darau ir kaip darau. Sunkus darbas buti mama, taciau vien apkabinimas ar bucinys padaro stebuklus.
Pasikartosiu, bet nu zinokit tikrai gera buti Mama.