Per Gabijos pietu miega ziurejau filma apie jauna pora, kurie laukesi dvynuku. Filmas man sukele daug siltu prisiminimu, kurie primine man, kad gera buti mama :)
Kai pati laukiausi buvo labai painus ir nelengvas metas. Kas labiausiai padedavo sunkiu momentu? Gabytes spyris pilvan :) Budavo atrodo pasaulis tiesiog apsiverte ir viskas krenta is ranku, tik staiga "bumbt" :) Suprask: mama, neliudek, as su tavim :)
Nera pasaulyje tokio jausmo, kuris butu panasus i nestuma. Joks vyras to nepajaus, tai tikrai mazyte mamos ir kudikio paslaptis :)
As tikrai pasiilgstu to vakarinio maratono is vidaus, kai paciai norisi miego, nes kita diena i darba, o mazutelei, gyvenanciai pilve, tai visiskai nerupi-ji visa diena ismiegojo, dabar pats metas begimui :)
Ir zinokit Gabija tokia ir yra-ji visa laika juda, kruta, dirba, krapsto. Retokai nusedi vietoje ilgesni laika.
Tai vargina, bet kartu ir dziugina. Juk ji tiek mane prijuokina :D
Prisimenu gimdymo ryta.
Is vakaro labai sunku buvo. Iki 2 val nakties pravaikciojau ratais kambaryje ir vis sakiau: Jei tau jau atsibodo lindeti pilve-gali lyst laukan, jau ir taip laukiama esi, o manes nera ko cia taip spardyti :) Vaikai juk jaucia, jie viska sugeria.
Kita ryta keliausi 9val, nes turejau vaziuoti pas daktare paskutinei apziurai (ji nujaute, kad as neatvaziuosiu :D ). Bet ji buvo teisi-prasidejo saremiai ir dar visokie gimdymo dalykai ir as nusipraususi po dusu, padariusi vyrui valgyt ir ramiai patikrinusi tase-pasakiau: Galim eiti :)
Gyvenom per gatve nuo gimdymo namu. Ejau tokia rami, kokia retai bunu :D
Priimamajame laikiausi labai gerai, netgi guodziau viena moteriske, kurios dukra gimde :D
Sakau: nebijokit, viskas bus gerai. O ji: kelinta karta gimdot? As: pirma. Akis tik ispute, kad as tokia rami :)
O Gabyte tokia rami pasidare, gal ir vel as jai perdaviau savo nuotaika? Kol padare visa reikiama registracija ir patikrinima, pradejau nerimauti. Nezinia visada baugina, o dar kai pranese jog po pietu laikysiu kudiki ant ranku, tai net kojos pradejo drebeti.
Supratau, kad baigesi mano vienos dienos-po pietu atsiras tai, kas visa gyvenima tures rysi su manim ir teciu. Ir baisu pasidare-o kas jei busiu bloga mama? O kas jei nemokesiu pasirupinti savo vaiku? Manau normalu kiekvienai nesciajai tokios mintys.
Kai tik pastojau, sakiau, kad mano vyras tikrai neis i gimdyma-as nenoriu :D Bet perskaiciusi viena knyga supratau, kad negaliu buti tokia savanaude. Jis nepajus gimdymo "malonumo", bet nors pirmas pamatys kudiki. O tas tiesa, jis pirmiau pamate :D
O kai priimamajame pasake, kad vaziuosiu i gimdymo palata, o vyras turi atskirai ateiti, tai taip baisu pasidare :) BEt viskas buvo gerai.
Zinoma, mano saremiai buvo siaubingiausias dalykas, koki tik gyvenime esu isgyvenusi. BEt as buvau pakankamai kantri :) Aisku, kad saukiau, net nesaukiau, o blioviau, kad vyras isejes parukyti, lauke girdejo :D:D O mane iki siol nupurto saremiu prisiminimas brrr... o dar kai pavelavo epidurini padaryti ir jokiu nuskausminamuju nebuvo, tai ir skaudejo tikrai :)
Nepasakosiu visos istorijos, kaip daktarams liepiau daryti cezari, tik jie "nebemokejo vaiko atgal sukisti" :D kaip rekiau, kodel vaikas tyli, jei jau galvyte matosi :D:D (o kad viduj vaikas negali rekti, tai nedasuto man). Zodziu, mano gimdymas tikrai buvo man skausmingas, bet kartu ir linksmas, nes as ir sunkiu momentu sugebejau juokauti. Nors tada tikrai nejuokinga buvo.
Bet ar zinot kas viska atpirko? Vos tik gimusia maza, susiraukusia, violetine, vos kiauksincia mergyte man uzmete ant pilvo. Va sitas dalykas viska atpirko-iskarto :) Grazesnio kudikio nebuvau maciusi, o tas gergzdziantis balselis skamba iki siol ausyse :)
Bet kas juokingiausia, dar tada nesupratau, kad jau esu mama :D
Mama pasijutau, kai gryzau namo. Tada prasidejo bemieges naktys ir dienos, begaliniai pilvelio putimai, nesiojimai, lakstymai klausytis ar kvepuoja tas mazas gumulelis lovytej. Pamenu, pirma menesi valgiau beskoni maista, kad tik Gabijai pilvelio neskaudetu, bet deja.... po pusantro men pieniukas baigesi :( Zinoma, itakos turejo ir mano pacios busena ir visa atmosfera. Atrodo, gyvenau kaip kokiam filme, kaip ne savo gyvenima.
Ka as dabar turiu? Prie mano sono sedi viso metro mergina, jai greitai bus 3 metai, jos charakteris-visiskas tecio-tipiskas vezys, ji gudri, isdykusi, bet kartu tokia gera, kad paziurejus i ja norisi nubuciuoti, tik ji ne visada leidzia :D
Kiti sako, kad islepinta, bet savo vaikui man negaila nieko. Taip, kartais mes barames, oziukai ateina, bet ar zinot koks geras jausmas yra, kai pries miega mazos rankytes apsikabina mano kakla, prisitraukia ir sako: Mamyte, good night. Myliu tave :*
Na kas gali buti geriau? Tai ir sakau, kad buti mama-pats geriausias jausmas.
Kokia as mama? Visokia.
Tikrai galiu drasiai griuti i zole ir voliotis kartu su dukra. Buna dienu, kad negaliu pakesti kai ka tik nuvalau viedrodi, o mazi riebaluoti pirsciukai nuciupineja :) Arba skubi kur nors, o mazoji, vos tempiasi, vos batus aunasi. Ir negali paskubinti, nes dabar yra : pati pati :D
Kantrybes reikia begalines, bet tik mamos ja tokia turi.
Vyrai sakys, ir teciai kantrus. O ne, brangieji, jei jus darytumet viska ka daro mamos, tikrai jusu kantrybe greit baigtusi.
O juk mamu diena labai ilga ir darbu labai daug. Juk reikia ne tik vaiku pasirupinti, o ir namais, vyra suruosti i darba, o kur dar valgio darymas, indu plovimas ir pan. Galvojat daug laiko lieka paciai? :)))
Zodziu, nepamirskit pasveikinti savo mamas, jei yra galimybe pradziuginkit jas gelemis ar kazkuo kas tikrai pradziugintu jas. Branginkit jas, mylekit ir gerbkit.
