Pastaruoju metu tik ir girdziu: man truksta laisves, mane kazkas varzo, o kad galeciau atsukti laika atgal... Cia ne is vieno zmogaus girdziu. Nejaugi taip visi troksta tos laisves?
Kadangi as tipiskas vandenis, o vandeniams laisve yra butina, tai suprantu apie ka kalbama. Taciau galeciau papriestarauti del tos taip trokstamos laisves. Pagal save zinau, kad galiu buti ir seimos zmogus, ir nereikia jokiu laisviu, taciau cia kaip su suniu-suo buna geras tada, kai buna priristas pakankamai ilga grandine. Kad pats galetu rinktis kokiu atstumu laikytis arciau budos. Gal per skambus palyginimas, bet jis tikslus. Bet juk viskas nepriklauso nuo tik vieno zmogaus. Gal as noriu vieno, o kitas zmogus-kitko. Todel ir vieniems zmonems trauka, o kitiems - saltumas.
Kada zmogus pyksta, kai yra tikrinamas jo telefonas ar emailas? Kai turi ka slepti. O kodel yra noras patikrinti? Nes yra kazkoks nepasitikejimo kirminas. Kaip toki kirmina pamaikinti? Tiesiog sakyti tiesa. O kai neturi ka slepti, tai ir neturi ko meluoti :)
Taip jau nutiko, kad abu su vyru dabar turim laisve vienas nuo kito. Neviesinsiu cia musu seimyniniu smulkmenu, nes tai tik musu dvieju reikalas. Nezinau kaip jis jauciasi budamas laisvas, nes dar turbut ne laikas mums tokiom temom kalbetis. O ir zinant jo charakteri, tikrai manau, jog tokio pokalbio pas mus gali ir nebuti. Principai viska uzgozia. O ir kalbetis mums apie tai jau nebera reikalo.
As netaikau sau jokiu principu, nes tikrai nematau reikalo. As pasakiau beveik viska ka norejau ir turejau pasakyti, o ko nepasakiau, vadinasi nebuvo reikalo sakyti. Supratau daug dalyku ir suzinojau ju ivairiu, bet negi dabar imsiu ir kapstysiuos po ir taip "nesvarius skalbinius". Jei jau isejau, vadinasi kantrybes pritruko. Vadinasi nebebuvo noro keisti kazka, taisyti, nes ir taip pakankamai daug stengiausi del seimos, del vyro, del vaiko.
Taciau juk negali seima gyventi ilgai vien tik del vaiko, kai patiems nera noro buti kartu.
Tikrai daug galvojau iki kol pasiryzau pasiimti vaika ir iseiti. Man ne 20m, kad bijociau, bet vistiek baimes buvo. Juk turiu dukra, kuria nuo dabar rupinsiuos tik as.
Tevu gali buti daug, o mama - viena. Ne karta mano draugai yra sita posaki girdeje is manes. As pati uzaugau be tevo, buvo tik kriksto tetis -dede. Ir nieko, nenumiriau. Ir tikrai manau, kad savo dukra uzauginsiu pati. Zinoma, nesu is moteru, kurios draudzia tevams matytis su vaikais, bet turiu jausti nora is tevo puses matytis su vaiku. Jei tai tik reklama pries kitus-dekoju, uz demesi ir prasom uzdaryti duris is kitos puses.
Kas pasikeite isejus? Kazkur dingo ta geroji Irute. Niekaip jos negaliu rasti. Ne visiems ji dingo, bet kaip kad buvau pastoviai gera-nu nera jos ir viskas. Nesakau, kad dabar akis draskau, tiesiog nebetikiu taip zmonemis, kaip kad tikejau. Yra kaip yra. Nieko nefantazuoju, nieko nesitikiu, gyvenu ir tiek. Laikas viska uzgydys, parodys ir sutvarkys. O siuo metu as noriu pagyventi su savotiska sirma. Man taip reikia.
Tai va ir mastau: kaip ir turiu ta laisve. Jauciuosi gerai, sypsausi, juokiuosi, svori ataugineju, zinoma ir sirdi paskauda del vaiko, bet ir ji jauciasi labai gerai. Su pusbroliu dalinasi teritorija, zaislais ir mamom :) Nebuvo dar tokios dienos, kad jie nesusimustu, bet taip jie mokinasi apginti save. Jau tikrai daug geriau sutaria nei pries tai. Na kaip jie gali is karto draugauti, kai abu jauciasi lygiaverciai ir abu nori, kad kiekvieno butu paskutinis zodis :)
Griztant prie laisves, tai tikrai zinau, kad ta laisve saldi tik pacioje pradzioje. O paskui... mylimo zmogaus peties ar apkabinimo visi mes norim. Zinoma, tai gali pakeisti vienadieniai santykiai, mergos, kurios sutinka ateiti iki lovos, bet bent jau sau nemeluoti reikia. Ar tikrai tokie zmones bus salia, kai bus sunku, kai sirgsiu, ar ziuredami i akis man nemeluos? Internetas pilnas zmoniu parsivedimui i lova, ypac merginos-pacios siulosi, bet tai ir baigiasi lova. Nesiruosiu saves svaistyti tokiems santykiams.
As puikiai zinau ko as noriu, tiesiog siuo metu tai neimanoma. O as ir pavargau priesintis likimui :)
Kai esam laisvi-trokstam buti supancioti, o kai bunam su vienu ir tuo paciu zmogumi-verziames i laisve. Patys turim nuspresti ko norim ir kada.
