Vis noredavau parasyti savo sitam "bloge", bet arba noredavau parasyti blogus dalykus arba tiesiog atsidarius tuscia langa galva taip pat pasidarydavo tuscia. Todel nusprendziau netersti eterio savo nuoskaudomis ir liudnomis mintimis.
Kodel tokios nuotaikos? Skyrybos niekada nebuvo labai lengvas dalykas. O dar mazas vaikas, darbo rupesciai, finansai ir aplinkiniu pamokymai kaip gyventi-viskas susidejo i kruva ir tiesiog mane prispaude prie sienos. Kas man sunkiausia ir buna, bet labai nustebau, kad man pradejo rasyti draugai ir pazystami, kad zavisi manimi. Tikrai nesitikejau tokios reakcijos. Tikrai esu be galo dekinga uz be galo gerus ir siltus zodzius, bei tikejima manimi. Mano artimiems zmonems net nereikia sakyti, kad as tikrai esu nuosirdi ir gera, bet iki to momento, kai man "prisika" i sirdi. O vat siuo metu ne tik geru zodziu ir palaikymo savo adresu girdejau. Atsirado zmoniu, kurie man rase negerus dalykus, aisku ju vienetai, bet vis del to atsirado. Buvo visokiu kalbu, bet as tik tuo momentu uzviriau, o kita diena man pasidare taip giliai nusispjauti ka kiti kalba. Dabar cia tik mano reikalas kaip as gyvenu ir su kuo. Neissinesiau vaiko i gatve, nereikia miegoti stotyje ar parkuose, negeriu, neparsidavineju uz pinigus, kad vaika pramaitinciau. Nuo pat Gabijos uzsimezgimo manyje be galo rupinausi savo mazyle, visa save atidaviau jai, daug dalyku paaukojau vien tik del vyro, ir ka as dabar turiu?
Jauciuosi tokia issunkta, kad jau nebezinau kur baigiasi ir prasideda mano pacios riba. Taip, as jau atsigaunu, net 3 kg priaugau ir zadu nesustoti toliau. As sypsausi tikrai pakankamai daug, man galvos nebeskauda del ankstesniu dalyku, as ir miegu naktimis labai gerai. Tik dar matau, kad nelaikas didesniems pokyciams, dabar as noriu trupuciuka sustoti ir viska gerai apgalvoti. O ir nauju zmoniu nelabai prisileidziu. Taip, as juokauju, kalbu, pasakoju, bet nei vienas nezino ka as is tikro galvoju. Tiesiog dabar dar nepasiruosusi save isdalinti taip kaip dariau pries tai.
Ir mano artimiausios drauges mato, kad dingau is akiracio, labai minimaliai bendrauju. Bet nei is vienos priekaistu nesulaukiau, todel ir esu joms dekinga uz supratinguma.
Is pradziu labai pergyvenau, kad tetis dukros neplanko, rasiau sms, bet kai suzinojau kai kuriuos dalykus, tikrai pasidare viskas nusispjauti. Nenori, neturi laiko, yra svarbesniu dalyku-gerai, tavo reikalas. Ne pas mane sakiau vaziuoti, o pas dukra. Nemano budas juodinti zmones, nanusileisiu iki to lygio, kai prasideda zeminimai, jei taip yra vadinasi tikrai yra tam priezastis. Tikiu, kad jis pasiilgo dukros. O gal ir jam, kaip ir man, adaptacijos periodas. Gal reikia laiko apsiprasti. Visais atvejais Gabija yra jo dukra ir visi zinot, kad jam su ja matytis tikrai nedrausiu. Tikrai ne karta esat is manes tai girdeje, jis ir pats yra gaves tiek rastu, tiek zodziu toki mano pasakyma. Kodel rasau toki dalyka? Todel, kad turejau isklausyti tokiu dalyku, kad is manes atims vaika. Ne vyras taip kalbejo, atsirado kitu, tikrai neminesiu kas tokie. Tiesiog nesitikejau to isgirsti, kai zino visa mano situacija. Bet kaip sakoma, as nieko gyvenime blogo nepadariau, kad man likimas taip butu negailestingas, o lazda juk visada turi du galus. Nesu tokia naivi, kaip gali pasirodyti, o ir "makaronais", grasinimais manes jau nebepagasdins niekas. Nei as alkoholike, nei degradavusi, nei vaiku nesirupinu, nei su diedais slaistausi. As kaip tik saziningai uzdirbu pragyvenimui.
Niekas nepatikejo, kai pasakiau, jog dirbu laukuose. Taip, ravejau runkelius. Darbas be galo sunkus, pirma diena verkiau, nejauciau nei koju nei ranku, verkiau ir del to, kad vien tik del vyro atvaziavau i Anglija, tikejau juo, o dabar esu palikta "ant ledo" ir turiu dirbti toki darba, kad atsistociau ant koju. Pradirbau pusantros savaites. Bet kaip ir sakiau, lazda turi du galus - sulaukiau kito darbo. Dabar dirbu kvepalu ir zvakiu fabrike. Darbas tikrai nesunkus, moteriskas, ir po darbo kaip baltas zmogus pareinu namo. Galiu skirti laiko dukrai, internetu pabendravimui su draugais bei knygos paskaitymui pries miega. O tiems vyrams, kurie mane idarbimo (per agentura) kaip padeka nunesiau viskio buteli ir be galo dekojau uz man suteikta galimybe.
Taip kad nereikia manes gasdinti niekuom, nes as pinigus uzsidirbu pati ir saziningai. Ir man visai negeda pasakyti, ka as dirbu. Kaip tik sutaupiau nagu laku ir akiu tuso-laukuose dazai absurdiskai juokingai atrodo. Yra draugiu, kurios vis dar mane pavadina fyfa, bet virselis toli grazu neatitinka knygo turinio :D Visi mes toj Anglijoj kaimieciai ir niekada netapsim lygiaverciais anglams, imigrantai ir lieka imigrantais. O Lietuvoj vis dar vyrauja "pasirodymo" nuotaikos. Na kaip cia atvaziuoja is Anglijos ir treningai nesuderinti arba nera Versace uzrasu? Nejuokinkit manes, cia tik Lietuvoj visa tai sureiksminta, Anglijoj visiems giliai nusispjauti kaip tu rengiesi ir ka darai.
Cia tik pradzioj sunku, o paskui juk dauguma zinot, kad as busiu stipri. Na ir kas, kad esu smulki ir maza, uztat po tokiu sunkiu momentu pasidarau plienine :D
Nepykit, jei siuo metu neparodau labai kas mano galvoj, tiesiog tam dar neatejo momentas, negaliu prisileisti zmoniu, kad neissidalintumet manes kaip anksciau.
Be galo visu pasiilgau, bet siuo metu gryzti i Lietuva neplanuoju. Tiesiog nematau reikalo dabar ten vaziuoti. Bet tas laikas tikrai ateis, kai spjausiu i viska ir grysiu i Lietuva, nes man nesiseka pamilti Anglijos :)
