Mano Jubiliejus :)

Siandien mano 30 metu gimtadienio isvakares. Kas juokingiausia - mane jau nuo vakar sveikina. Tai sukelia sypsena, bet ir tikrai malonu. Liudna, nes liga mane pagulde i lova ir teko atsisakyti pagrindines gimtadienio sventimo minties - tokia diena sutikti Paryziuje. Nuvykti is Anglijos iki Paryziaus tikrai nekainuoja tukstanciu, todel ta mintis atrodo labai viliojanti ir pasiekiama. Bet as tikiu, kad tikrai bus dar progu aplankyti meiles miesta ;)

Taip pat planuose buvo sventimas su artimiausiais draugais, esanciais Anglijoje. Deja, nosis, gerkle, ausis ir raudonos akys - padare savo - nieko nebesinorejo. Zinoma, visa tai nukelta ne taip ir toli, tik kitam savaitgaliui, bet vistiek liudna, kad nepavyko planuotu laiku.

Jau ilga laika vis permastau savo gyvenima. Ir kazkodel atrodo, kad TA diena bus kazkokia ypatinga, taciau protas sako: -Gal gali aprimti? Prabusi ryte ir veidrodyje neisvysi nieko kitokio, nei visus kitus rytus. Geles neprazys, o pauksciai neparskris is siltuju krastu :) Juk 30 metu yra pati moters zydejimo pradzia :)

Bet zinokit ir jauciasi :) As jau seniau esu rasiusi, kad dabar pats geriausias mano moralinis savijautos laikotarpis. Kaip moteris as jauciuosi labai gerai. Daug moteru sulaukusios 30 metu paprasciausiai save nuraso, pasendina ir pavirsta "bobomis". Ir kas is to? Juk jos pacios save taip nuteikia. Kiek kartu reikia kartoti - pamilkit save. Nei vienas princas jusu nepamils, jeigu pati saves nemylesit. Zinau, skamba banaliai, bet tai tikra tiesa. Verta isbandyti ;) As nesiruosiu uzsiristi skareles ant galvos ir savo mini sijona iskeisti i zeme sluojanti.

Man pradejo sakyti: -Kaip jautiesi izengdama i ketvirta desimti?

Skamba absurdiskai juokingai, nes ne paso duomenys parodo mano amziu, o mano vidine savijauta. Ir ne del to, kad man niekas tiek metu nedave ir dar ilgai neduos. Cia paprasciausia mano savijauta, mano poziuris i viska. Taip, daugeliui mano poziuris gali pasirodyti keistas, bet jeigu mes ne vieni metai kartu (turiu omeny draugus), vadinasi kazka turiu tokio, kuom pritraukiu zmones.

Ar as noreciau kazka pakeisti? Taip, yra keletas dalyku, kuriuos tikrai noreciau pakeisti, bet is esmes tegul lieka viskas kaip buvo. Kitaip nebutu tiek spalvu, tiek prisiminimu, tiek pasakojimu, tiek ispudziu. As labai daug kam tiesiog isdalinau save, bet turbut tuo momentu manes tiems zmonems reikejo labiau nei man paciai saves. Vadinasi, taip ir turejo buti. Is kiekvienos savo situacijos ar prisiminimo as kazko pasimokiau, pasisemiau ar atidaviau. Taip ir turi buti: duodam-imam.

Taciau dabar daug dalyku yra kitaip. Dabar as gyvenu SAU. As labai daug mokiausi, luzau, griuvau, sukandusi dantis vel stojausi, kabinausi i viska, kas padedavo kuo greiciau atsitiesti. Tai pati didziausia mokykla - Gyvenimo mokykla. Kartais jauciuosi kaip senute, nes mano galvoj tiek prisiminimu ir istoriju, kad turbut kiekvienai temai rasciau. Ir viskas butu is mano gyvenimo. Bet uztat turesiu ka anukams papasakoti ;)

Kodel gyvenu sau? Todel, kad dabar mano laikas. Taip, yra dalyku, kuriu as dabar pakeisti negaliu, bet tai tik laiko klausimas. Svarbiausia yra tiketi svajonemis. Ne, man stogas nenuvaziavo, bet svajones pildosi :D

Pabandykit isivaizduoti situacija:

As gaminu 3 tortus savo gimtadienio proga. Man aplink kojas, kur ten aplink kojas - jau aplink liemeni - sukasi mano dukra. Ji mane apipila ivairiausiais klausimais, kurie prasideda zodziu "Kodel?" Taip, tokiems atsakymams reikia daug kantrybes, ir as tikrai ne i visus juos atsakau, taciau labai malonu, kad ji ciauskale :) Kaip energijos baterija - nusedanti netikeciausiu momentu. Ji mano spindulelis, mano saulyte, mano ozkyte :)

O uz nugaros garsiai apie ne apie mergas, o apie foto aparatus diskutuoja vyrai. Vienas is ju tiesiog draugas, kitas - svogeris, o kitas yra tas, i kuri paziurejus visada gaunu atsaka ir kuriuo tikiu labiausiai. Esu isitikinusi, kad manes neisduos, neapgaus, neprimeluos, tusciu pazadu neprizades, kol jis bus bare su draugais - as galesiu ramiai miegoti ir zinoti, kad nenueis su kita. Ir nereikia man sakyti, kad as naivuole. Jeigu nebuciau isitikinusi - tikrai to garsiai neskelbciau.

Kai mano vaikas sirgo jis turbut daugiau uz mane vale jos snargliuota nosyte, kantriai mokino stipriai pusti, o paskui ir visiskai rupinosi vaiku, nes as sugebejau tik guleti lovoj sirgdama. Ir ziuredama i jo akis as nematau nei melo, nei apgaules. As nezinau kiek tai svarbu kitoms, bet man dabar tai patys svarbiausi dalykai. Taip, zinau, as noriu be galo daug is vieno zmogaus. Taciau dabar kitoks man nebetinka. As nusipelniau tik geriausio. O ir as matau, kad jam visiskai nesunku tai duoti man.

Skambiai as cia rasau ir daugeli nustebinsiu, bet man jau niekas nebebaisu ir visiems neitiksi. Neprivalau sedeti ranku sudejusi ir laukti kazko, kas yra tik tusti pazadai ir viltys. As turiu teise kurti savo gyvenima toliau. Ir si karta taip kaip as pati to noriu :)

As tiesiog vertinu visai kitokius dalykus. Man daug svarbiau, kad mano vyras isplautu indus po mano darytos vakarienes arba paskaitytu knygele su dukra, nei kad dovanotu man brangiausias dovanas, nes kuo dovana brangesne, tuo didesne kalte nori vyrai ispirkti. Cia kalbu tik apie tuos vyrus, kurie ziuri i akis ir sako, kad myli, taciau realybe yra visai kitokia. Jokiais budais nesiruosiu smeizti nei vieno. Puikiai zinot, kad nesu kazkokia priedurne, kuri kelia scenas ar kersija, ar kanda.

Ar suprantat ka as noriu pasakyti? Kad suvokiu, jog sitas gimtadienis man yra ypatingas - as zinau, kad ryte prabudusi uz lango nepamatysiu Volvo S80, perristo raudonu kaspinu, ant stalo nerasiu rakteliu nuo vilos Bahamuose, nerasiu nei deimantu po pagalve, bet juk ne sitie dalykai atnesa laime. As jauciu visiska pilnatve, noru issipildyma ir begaline ramybe galvoj. Taip ir turi buti. As per daug laiko pergyvenau del netinkamu zmoniu, kad dabar su didziausiu malonumu galiu dovanoti savo demesi ir siluma tam zmogui, is kurio lygiai ta pati jauciu.

Taip, is mano lupu kai kam tai gali skambeti keistai - kaip cia Irute kalba apie jausmus. As gi sakau - svajones kartais pildosi - zmones keiciasi i gera :) Turbut ne viena tyliai atsidusit: "-Geras... ir as taip noreciau... bet... oi einu vyrui vakarienes daryti, kol dar nepradejo burbeti, nes jau baigia lovoj pries TV skyle praguleti..." Ar tikrai apie tai svajojot? As tikrai ne :)

Taigi, kaip jau pries tai aprasinejau situacija, leidau jums suprasti, kad siuo metu turiu viska, ko man labai truko ilga laika - pagrinda be melo. Linkiu visiems sulaukti tokios busenos. Tai nerealu. Jausmas beveik toks pats kaip pamacius zibancias mano dukros akis, kai parnesu jai saldainiu.

Eisiu dabar miegoti, kad ryte prabudusi galeciau sau syptelti ir akies mirktelejimu izengti i ketvirta desimti :D Labanaktis

Atostogu ispudziai

Stai ir baigesi mano atostogos Lietuvoje. Pasakysiu teisybe - prailgo man tos trys savaites, jau norejau namo i Anglija. Normalu, juk dabar ten mano namai. O Lietuvoje pasijutau kaip be vietos. Daiktai lagaminuose arba keliauja su manim marsrutu: Justiniskes - Naujoji Vilnia. Pirmyn - atgal. Ir dar tas sniegas iki keliu... Vargino labai. Net is masinos negali islipti sausai - tiesiai i pusni beveik iki keliu... Mano juodi batai labai greitai pasidenge yprastu baltos druskos sluoksniu, tai prisiminiau ka reiskia valyti batus ne tik nuo dulkiu :)

Bet tikrai negaliu skustis savo atostogomis. Jos buvo labai siltos, jaukios ir linksmos. Pirmiausia tai, kad as tikrai pailsejau nuo vaiko. Tik nereikia manes teisti uz toki parasyma. Niekada gyvenime nepatikesiu, kad yra nors viena mama visa laika isbunanti su vaiku ir nesvajojanti viena nueiti i parduotuve, su draugemis isgerti kavos ar i filma. Visos mes mylim savo vaikucius, bet visos norim kazkiek laiko ir sau. O si karta as tikrai dekinga uosviams, kad leido man pailseti. Nors jiems patiems buvo tikrai daug idomiau leisti laika su anuke, nei su manim. As juk viska suprantu, kad teoriskai kaip ir nebeesu ta pati marti, taciau jie tikrai siltai mane prieme. O Gabija buvo taip lepinama, kad buvo tokia gera, jog net as stebejausi :D

Giliausias ispudis, kurio labai laukiau, buvo Kaledu Senio sutikimas. Vaziavom pas pussesere i darba, kur Gabija galejo sudalyvauti vaiku darzelio sventeje. Galvojau, kad nieko nesigaus, bijos, nenores ir pan. Deja, klydau. Vos tik kiti vaikai isejo i sale ir pradejo sokti bei dainuoti, mano mergina tyliai man pasake, kad irgi nori eiti sokti. As dar bandziau sakyti, kad tu nemoki, o ji pasake: as noriu!

Zinoma, kad paleidau. O ji nepasisiukslino - soko, dainavo. Zinoma, kiek sugebejo, nes ji net nemokejo tu daineliu, tu judesiu, taciau labai gerai isipaise tarp visu vaikuciu. Labai jai patiko. O ir as pati sedejau ir ziurejau i ta vaizda. Juk pirma karta maciau dukra tokiam pasirodyme. As visa laika zinojau, kad tuo metu, kai tai matysiu, mano sirdele oi kaip drebes :) Taip ir buvo. Yra net nuotrauka, kad sedziu issisiepusi iki ausu ir jau tokia laiminga :D Nerealus jausmas matyti savo vaika tokiam renginy. Kodel? Nes tai mano vaikas, mano lialiukas, kuris gyveno mano pilvelyje nuo ryzio dydzio iki pat 3 kg klecko, o dabar ka as matau? Ogi visa panele, kuri jau moka ir si ta parodyti mamai :) Cia turetu mane suprasti tie, kurie jau mate toki vaizda. Cia panasiai kaip pirmi vaiko zingsniai, pirmas zodis. Juk tevai net cypauja is dziaugsmo.

Kai atejo Kaledu Senis visi vaikai apspito ji. Maniske stovejo prie pat jo. Kas labiausiai mane nustebino. Didziausia tevu ir aukletoju klaida: prie vaiko beveik visi klausia: o ar nebijos Kaledu Senio? Absurdas kazkoks. Kaip vaikas gali bijoti Kaledu Senio? Suauge patys nuteikia vaika bijoti tokiu klausimu. Mes augom ir nebijojom, o jau musu vaikai turi bijoti? Monstras jis ar ka? Ir pacios pedagoges viena per kita prie vaiku taip kalba. Juk vaikai viska girdi ir viska supranta. Pvz: namuose po eglute sudetos dovanos ir Gabija ima po viena ir nesioja mums visiems. Mes jai pasufleruojam kam dovana skirta. Ji paima dovanu maiseli, skirta seneliams ir sako: Cia mamyte nupirko mociutei ir seneliui dovanas :D Mes jai bandom sakyti, kad tai Kaledu Senis atnese dovanas po eglute, o ji net netiki ir aplamai net nesivele i diskusija: -Mes vaziavom su mamyte i parduotuve ir mamyte nupirko. Kitos dovanos taip pat buvo ivardintos zmoniu. Ir tik viena vienintele dovana buvo nuo Kaledu Senio. Visiems apie tai pasakojo.

Manau labai svarbu vaikui idiegti tokius grazius dalykus. Juk tai kaip pasaka. Juk ir mes patys tikim, kad svajones pildosi. Negalima is vaiko atimti svajoniu. Ji zinojo, kad sutiks Kaledu Seni, kad gaus dovanu. Ir tikrai lauke tos sventes. Siuolaikiniai tevai man galbut akis draskys - juk tai melavimas vaikui. Tada as pavadinsiu save senamadiska, bet mano vaikas Kaledu Senio vizija tures!

Cia panasiai kaip visos mamos, mociutes ir tetos aiskina jaunesnems, kad jos gyvenime nera mususios savo vaiku ir rekusios ant ju. Ar tikrai??? Kam tas absurdiskas melas? Kad jaunesnes pasijustu blogesnes mamos? Kiekviena mama uzsiaugins savo vaika kaip jai atrodys teisingiausia. Visiems neitiksi ir nereikia itikti. Nesakau, kad reikia vaika aukleti tik su dirzu, bet ir nereikia kitoms meluoti, kad to nera dariusios.

Buvau susitikusi su savo mamytemis (supermamu klubas). Ir buvo ivairiu diskusiju ir pasakojimu apie vaiku auklejimus, ozius, nevalgiadienius ir ivairiausius ju klausimus. Prisijuokem, apsikeitem nuomonem ir namo gryzusios bandem pritaikyti. Pliusas tas, kad niekas nekiso savo nuomones, nemoke kas yra teisinga, o kas ne. Mes tiesiog smagiai pasikalbejom. Tikrai lengviau yra zinoti, kad ne mano vienos vaikas oziuojasi, nenori dalintis zaislais, uzduoda sudetingiausius klausimus ir pamokina mane gyventi su sypsena. Ir ne man vienai pritruksta kantrybes, nusvyra rankos ir norisi pabuti vienai. Dekinga supermamoms uz palaikyma!

Kokios pramogos buvo Lietuvoje? Dazniausiai aplankyta mano vieta buvo Akropolis. Net nebezinau kiek kartu ten buvau. Tai buvo arciausiai namu ir vienoj vietoj daugiausiai esanciu parduotuviu vieta. Buvau ir kine (net du kartus), ir parduotuves apvaiksciojau visas, ir rubu nusipirkau, ir pavalgiau beveik visur kur norejau pavalgyti, ir prie eglutes buvau, ir netgi tailandietiska masaza gavau dovanu :) Aplankiau ir naujaji Oza, o ten prisiminiau tarybinius laikus ir valgiau didelius ceburekus. Taip skanu buvo... Aplamai visa viesnage valgiau viska kas man primena Lietuva ir senus gerus laikus: cepelinai, bulviniai blynai, kugelis, rukyta vistyte, aguonpienis, kuciukai, kisielius, balta misraine... Man atrodo, kad svorio nepriaugau, kad ir kaip tikejausi :D

Per Naujuosius metus pagaminau Tiramisu torta, kuri valgem tris dienas ir buvo labai skanu. Kaip tikri "burzujai" valgem ikrus, gerem sampana. Nauji metai buvo ramus, bet linksmi ir jaukus. Prisiziurejom Lietuvisku televizijos programu, ivairiausiu pletku apie "zvaigzdes". Ir buvo taip idomu sedeti ir bukai ziureti TV, nes Anglijoj as net neturiu televizoriaus - man jo net nereikia.

Vienu momentu buvau ir dingusi. Tiesiog norejau atsiriboti nuo visu ir pavargau nuo susitikimu. Is tikruju, tai kas norejo, tie su manim susitiko jau pirma savaite. Man dar bunant UK, jau buvo susitartos dienos kada su kuo susitinku. Gal ir yra pykstanciu ant manes, kad taip ir nesusitikom, bet kai kuriems as tikrai nesuradau laiko, nes butu reikeje vaziuoti i kita miesto gala, o del kitu as net nezinau ka pasakyti. Kai as esu UK man niekada neparaso, o kai atvykstu, tai jau prisimine drauge?? Zinau zinau, blogiete as, bet laikas atrenka draugus.

Aplankiau ir keleta draugiu su kudikiais. Viena is ju paklause ka jauciu, kai laikau kudiki ant ranku? Is karto prisiminiau savo klecke, kokia ji buvo mazyte, kokia zirzala buvo, kaip valge pieniuka, bemieges dienos ir naktys, sauskelnes, begaliniai nesiojimai... Jauku ir silta buvo prisiminti, bet bent jau kol kas manes tas nezavi. Man dar iskilo sunkus prisiminimai apie gimdyma, nestuma ir buvusio vyro isdaigas. Tai - vis dar sunki tema. Taciau as mielai emiau ant ranku mazylius. Vienas is ju labai istriges mano atminty - toks geras, ramus, besisypsantis berniukas. Be galo geros ir grazios akys. Ir tikrai noriai buvo pas mane ant ranku bei bande kazka man papasakoti.

Labai buvo liudna atsisveikinti su visais. Man truksta mano draugiu, susibegimu isgerti kavos ir senu pazystamu vietu, kur viskas pazystama ir zinoma. Kazkodel beveik visi manes paklause ar buvau Vilniuj klube. Isivaizduojat - nebuvau. Is pradziu planavau, o paskui pradingo noras. Kazkaip nebeidomu pasidare.

Stai kaip as praleidau savo atostogas Tevyneje :)