Atostogu ispudziai

Stai ir baigesi mano atostogos Lietuvoje. Pasakysiu teisybe - prailgo man tos trys savaites, jau norejau namo i Anglija. Normalu, juk dabar ten mano namai. O Lietuvoje pasijutau kaip be vietos. Daiktai lagaminuose arba keliauja su manim marsrutu: Justiniskes - Naujoji Vilnia. Pirmyn - atgal. Ir dar tas sniegas iki keliu... Vargino labai. Net is masinos negali islipti sausai - tiesiai i pusni beveik iki keliu... Mano juodi batai labai greitai pasidenge yprastu baltos druskos sluoksniu, tai prisiminiau ka reiskia valyti batus ne tik nuo dulkiu :)

Bet tikrai negaliu skustis savo atostogomis. Jos buvo labai siltos, jaukios ir linksmos. Pirmiausia tai, kad as tikrai pailsejau nuo vaiko. Tik nereikia manes teisti uz toki parasyma. Niekada gyvenime nepatikesiu, kad yra nors viena mama visa laika isbunanti su vaiku ir nesvajojanti viena nueiti i parduotuve, su draugemis isgerti kavos ar i filma. Visos mes mylim savo vaikucius, bet visos norim kazkiek laiko ir sau. O si karta as tikrai dekinga uosviams, kad leido man pailseti. Nors jiems patiems buvo tikrai daug idomiau leisti laika su anuke, nei su manim. As juk viska suprantu, kad teoriskai kaip ir nebeesu ta pati marti, taciau jie tikrai siltai mane prieme. O Gabija buvo taip lepinama, kad buvo tokia gera, jog net as stebejausi :D

Giliausias ispudis, kurio labai laukiau, buvo Kaledu Senio sutikimas. Vaziavom pas pussesere i darba, kur Gabija galejo sudalyvauti vaiku darzelio sventeje. Galvojau, kad nieko nesigaus, bijos, nenores ir pan. Deja, klydau. Vos tik kiti vaikai isejo i sale ir pradejo sokti bei dainuoti, mano mergina tyliai man pasake, kad irgi nori eiti sokti. As dar bandziau sakyti, kad tu nemoki, o ji pasake: as noriu!

Zinoma, kad paleidau. O ji nepasisiukslino - soko, dainavo. Zinoma, kiek sugebejo, nes ji net nemokejo tu daineliu, tu judesiu, taciau labai gerai isipaise tarp visu vaikuciu. Labai jai patiko. O ir as pati sedejau ir ziurejau i ta vaizda. Juk pirma karta maciau dukra tokiam pasirodyme. As visa laika zinojau, kad tuo metu, kai tai matysiu, mano sirdele oi kaip drebes :) Taip ir buvo. Yra net nuotrauka, kad sedziu issisiepusi iki ausu ir jau tokia laiminga :D Nerealus jausmas matyti savo vaika tokiam renginy. Kodel? Nes tai mano vaikas, mano lialiukas, kuris gyveno mano pilvelyje nuo ryzio dydzio iki pat 3 kg klecko, o dabar ka as matau? Ogi visa panele, kuri jau moka ir si ta parodyti mamai :) Cia turetu mane suprasti tie, kurie jau mate toki vaizda. Cia panasiai kaip pirmi vaiko zingsniai, pirmas zodis. Juk tevai net cypauja is dziaugsmo.

Kai atejo Kaledu Senis visi vaikai apspito ji. Maniske stovejo prie pat jo. Kas labiausiai mane nustebino. Didziausia tevu ir aukletoju klaida: prie vaiko beveik visi klausia: o ar nebijos Kaledu Senio? Absurdas kazkoks. Kaip vaikas gali bijoti Kaledu Senio? Suauge patys nuteikia vaika bijoti tokiu klausimu. Mes augom ir nebijojom, o jau musu vaikai turi bijoti? Monstras jis ar ka? Ir pacios pedagoges viena per kita prie vaiku taip kalba. Juk vaikai viska girdi ir viska supranta. Pvz: namuose po eglute sudetos dovanos ir Gabija ima po viena ir nesioja mums visiems. Mes jai pasufleruojam kam dovana skirta. Ji paima dovanu maiseli, skirta seneliams ir sako: Cia mamyte nupirko mociutei ir seneliui dovanas :D Mes jai bandom sakyti, kad tai Kaledu Senis atnese dovanas po eglute, o ji net netiki ir aplamai net nesivele i diskusija: -Mes vaziavom su mamyte i parduotuve ir mamyte nupirko. Kitos dovanos taip pat buvo ivardintos zmoniu. Ir tik viena vienintele dovana buvo nuo Kaledu Senio. Visiems apie tai pasakojo.

Manau labai svarbu vaikui idiegti tokius grazius dalykus. Juk tai kaip pasaka. Juk ir mes patys tikim, kad svajones pildosi. Negalima is vaiko atimti svajoniu. Ji zinojo, kad sutiks Kaledu Seni, kad gaus dovanu. Ir tikrai lauke tos sventes. Siuolaikiniai tevai man galbut akis draskys - juk tai melavimas vaikui. Tada as pavadinsiu save senamadiska, bet mano vaikas Kaledu Senio vizija tures!

Cia panasiai kaip visos mamos, mociutes ir tetos aiskina jaunesnems, kad jos gyvenime nera mususios savo vaiku ir rekusios ant ju. Ar tikrai??? Kam tas absurdiskas melas? Kad jaunesnes pasijustu blogesnes mamos? Kiekviena mama uzsiaugins savo vaika kaip jai atrodys teisingiausia. Visiems neitiksi ir nereikia itikti. Nesakau, kad reikia vaika aukleti tik su dirzu, bet ir nereikia kitoms meluoti, kad to nera dariusios.

Buvau susitikusi su savo mamytemis (supermamu klubas). Ir buvo ivairiu diskusiju ir pasakojimu apie vaiku auklejimus, ozius, nevalgiadienius ir ivairiausius ju klausimus. Prisijuokem, apsikeitem nuomonem ir namo gryzusios bandem pritaikyti. Pliusas tas, kad niekas nekiso savo nuomones, nemoke kas yra teisinga, o kas ne. Mes tiesiog smagiai pasikalbejom. Tikrai lengviau yra zinoti, kad ne mano vienos vaikas oziuojasi, nenori dalintis zaislais, uzduoda sudetingiausius klausimus ir pamokina mane gyventi su sypsena. Ir ne man vienai pritruksta kantrybes, nusvyra rankos ir norisi pabuti vienai. Dekinga supermamoms uz palaikyma!

Kokios pramogos buvo Lietuvoje? Dazniausiai aplankyta mano vieta buvo Akropolis. Net nebezinau kiek kartu ten buvau. Tai buvo arciausiai namu ir vienoj vietoj daugiausiai esanciu parduotuviu vieta. Buvau ir kine (net du kartus), ir parduotuves apvaiksciojau visas, ir rubu nusipirkau, ir pavalgiau beveik visur kur norejau pavalgyti, ir prie eglutes buvau, ir netgi tailandietiska masaza gavau dovanu :) Aplankiau ir naujaji Oza, o ten prisiminiau tarybinius laikus ir valgiau didelius ceburekus. Taip skanu buvo... Aplamai visa viesnage valgiau viska kas man primena Lietuva ir senus gerus laikus: cepelinai, bulviniai blynai, kugelis, rukyta vistyte, aguonpienis, kuciukai, kisielius, balta misraine... Man atrodo, kad svorio nepriaugau, kad ir kaip tikejausi :D

Per Naujuosius metus pagaminau Tiramisu torta, kuri valgem tris dienas ir buvo labai skanu. Kaip tikri "burzujai" valgem ikrus, gerem sampana. Nauji metai buvo ramus, bet linksmi ir jaukus. Prisiziurejom Lietuvisku televizijos programu, ivairiausiu pletku apie "zvaigzdes". Ir buvo taip idomu sedeti ir bukai ziureti TV, nes Anglijoj as net neturiu televizoriaus - man jo net nereikia.

Vienu momentu buvau ir dingusi. Tiesiog norejau atsiriboti nuo visu ir pavargau nuo susitikimu. Is tikruju, tai kas norejo, tie su manim susitiko jau pirma savaite. Man dar bunant UK, jau buvo susitartos dienos kada su kuo susitinku. Gal ir yra pykstanciu ant manes, kad taip ir nesusitikom, bet kai kuriems as tikrai nesuradau laiko, nes butu reikeje vaziuoti i kita miesto gala, o del kitu as net nezinau ka pasakyti. Kai as esu UK man niekada neparaso, o kai atvykstu, tai jau prisimine drauge?? Zinau zinau, blogiete as, bet laikas atrenka draugus.

Aplankiau ir keleta draugiu su kudikiais. Viena is ju paklause ka jauciu, kai laikau kudiki ant ranku? Is karto prisiminiau savo klecke, kokia ji buvo mazyte, kokia zirzala buvo, kaip valge pieniuka, bemieges dienos ir naktys, sauskelnes, begaliniai nesiojimai... Jauku ir silta buvo prisiminti, bet bent jau kol kas manes tas nezavi. Man dar iskilo sunkus prisiminimai apie gimdyma, nestuma ir buvusio vyro isdaigas. Tai - vis dar sunki tema. Taciau as mielai emiau ant ranku mazylius. Vienas is ju labai istriges mano atminty - toks geras, ramus, besisypsantis berniukas. Be galo geros ir grazios akys. Ir tikrai noriai buvo pas mane ant ranku bei bande kazka man papasakoti.

Labai buvo liudna atsisveikinti su visais. Man truksta mano draugiu, susibegimu isgerti kavos ir senu pazystamu vietu, kur viskas pazystama ir zinoma. Kazkodel beveik visi manes paklause ar buvau Vilniuj klube. Isivaizduojat - nebuvau. Is pradziu planavau, o paskui pradingo noras. Kazkaip nebeidomu pasidare.

Stai kaip as praleidau savo atostogas Tevyneje :)