Mano Jubiliejus :)

Siandien mano 30 metu gimtadienio isvakares. Kas juokingiausia - mane jau nuo vakar sveikina. Tai sukelia sypsena, bet ir tikrai malonu. Liudna, nes liga mane pagulde i lova ir teko atsisakyti pagrindines gimtadienio sventimo minties - tokia diena sutikti Paryziuje. Nuvykti is Anglijos iki Paryziaus tikrai nekainuoja tukstanciu, todel ta mintis atrodo labai viliojanti ir pasiekiama. Bet as tikiu, kad tikrai bus dar progu aplankyti meiles miesta ;)

Taip pat planuose buvo sventimas su artimiausiais draugais, esanciais Anglijoje. Deja, nosis, gerkle, ausis ir raudonos akys - padare savo - nieko nebesinorejo. Zinoma, visa tai nukelta ne taip ir toli, tik kitam savaitgaliui, bet vistiek liudna, kad nepavyko planuotu laiku.

Jau ilga laika vis permastau savo gyvenima. Ir kazkodel atrodo, kad TA diena bus kazkokia ypatinga, taciau protas sako: -Gal gali aprimti? Prabusi ryte ir veidrodyje neisvysi nieko kitokio, nei visus kitus rytus. Geles neprazys, o pauksciai neparskris is siltuju krastu :) Juk 30 metu yra pati moters zydejimo pradzia :)

Bet zinokit ir jauciasi :) As jau seniau esu rasiusi, kad dabar pats geriausias mano moralinis savijautos laikotarpis. Kaip moteris as jauciuosi labai gerai. Daug moteru sulaukusios 30 metu paprasciausiai save nuraso, pasendina ir pavirsta "bobomis". Ir kas is to? Juk jos pacios save taip nuteikia. Kiek kartu reikia kartoti - pamilkit save. Nei vienas princas jusu nepamils, jeigu pati saves nemylesit. Zinau, skamba banaliai, bet tai tikra tiesa. Verta isbandyti ;) As nesiruosiu uzsiristi skareles ant galvos ir savo mini sijona iskeisti i zeme sluojanti.

Man pradejo sakyti: -Kaip jautiesi izengdama i ketvirta desimti?

Skamba absurdiskai juokingai, nes ne paso duomenys parodo mano amziu, o mano vidine savijauta. Ir ne del to, kad man niekas tiek metu nedave ir dar ilgai neduos. Cia paprasciausia mano savijauta, mano poziuris i viska. Taip, daugeliui mano poziuris gali pasirodyti keistas, bet jeigu mes ne vieni metai kartu (turiu omeny draugus), vadinasi kazka turiu tokio, kuom pritraukiu zmones.

Ar as noreciau kazka pakeisti? Taip, yra keletas dalyku, kuriuos tikrai noreciau pakeisti, bet is esmes tegul lieka viskas kaip buvo. Kitaip nebutu tiek spalvu, tiek prisiminimu, tiek pasakojimu, tiek ispudziu. As labai daug kam tiesiog isdalinau save, bet turbut tuo momentu manes tiems zmonems reikejo labiau nei man paciai saves. Vadinasi, taip ir turejo buti. Is kiekvienos savo situacijos ar prisiminimo as kazko pasimokiau, pasisemiau ar atidaviau. Taip ir turi buti: duodam-imam.

Taciau dabar daug dalyku yra kitaip. Dabar as gyvenu SAU. As labai daug mokiausi, luzau, griuvau, sukandusi dantis vel stojausi, kabinausi i viska, kas padedavo kuo greiciau atsitiesti. Tai pati didziausia mokykla - Gyvenimo mokykla. Kartais jauciuosi kaip senute, nes mano galvoj tiek prisiminimu ir istoriju, kad turbut kiekvienai temai rasciau. Ir viskas butu is mano gyvenimo. Bet uztat turesiu ka anukams papasakoti ;)

Kodel gyvenu sau? Todel, kad dabar mano laikas. Taip, yra dalyku, kuriu as dabar pakeisti negaliu, bet tai tik laiko klausimas. Svarbiausia yra tiketi svajonemis. Ne, man stogas nenuvaziavo, bet svajones pildosi :D

Pabandykit isivaizduoti situacija:

As gaminu 3 tortus savo gimtadienio proga. Man aplink kojas, kur ten aplink kojas - jau aplink liemeni - sukasi mano dukra. Ji mane apipila ivairiausiais klausimais, kurie prasideda zodziu "Kodel?" Taip, tokiems atsakymams reikia daug kantrybes, ir as tikrai ne i visus juos atsakau, taciau labai malonu, kad ji ciauskale :) Kaip energijos baterija - nusedanti netikeciausiu momentu. Ji mano spindulelis, mano saulyte, mano ozkyte :)

O uz nugaros garsiai apie ne apie mergas, o apie foto aparatus diskutuoja vyrai. Vienas is ju tiesiog draugas, kitas - svogeris, o kitas yra tas, i kuri paziurejus visada gaunu atsaka ir kuriuo tikiu labiausiai. Esu isitikinusi, kad manes neisduos, neapgaus, neprimeluos, tusciu pazadu neprizades, kol jis bus bare su draugais - as galesiu ramiai miegoti ir zinoti, kad nenueis su kita. Ir nereikia man sakyti, kad as naivuole. Jeigu nebuciau isitikinusi - tikrai to garsiai neskelbciau.

Kai mano vaikas sirgo jis turbut daugiau uz mane vale jos snargliuota nosyte, kantriai mokino stipriai pusti, o paskui ir visiskai rupinosi vaiku, nes as sugebejau tik guleti lovoj sirgdama. Ir ziuredama i jo akis as nematau nei melo, nei apgaules. As nezinau kiek tai svarbu kitoms, bet man dabar tai patys svarbiausi dalykai. Taip, zinau, as noriu be galo daug is vieno zmogaus. Taciau dabar kitoks man nebetinka. As nusipelniau tik geriausio. O ir as matau, kad jam visiskai nesunku tai duoti man.

Skambiai as cia rasau ir daugeli nustebinsiu, bet man jau niekas nebebaisu ir visiems neitiksi. Neprivalau sedeti ranku sudejusi ir laukti kazko, kas yra tik tusti pazadai ir viltys. As turiu teise kurti savo gyvenima toliau. Ir si karta taip kaip as pati to noriu :)

As tiesiog vertinu visai kitokius dalykus. Man daug svarbiau, kad mano vyras isplautu indus po mano darytos vakarienes arba paskaitytu knygele su dukra, nei kad dovanotu man brangiausias dovanas, nes kuo dovana brangesne, tuo didesne kalte nori vyrai ispirkti. Cia kalbu tik apie tuos vyrus, kurie ziuri i akis ir sako, kad myli, taciau realybe yra visai kitokia. Jokiais budais nesiruosiu smeizti nei vieno. Puikiai zinot, kad nesu kazkokia priedurne, kuri kelia scenas ar kersija, ar kanda.

Ar suprantat ka as noriu pasakyti? Kad suvokiu, jog sitas gimtadienis man yra ypatingas - as zinau, kad ryte prabudusi uz lango nepamatysiu Volvo S80, perristo raudonu kaspinu, ant stalo nerasiu rakteliu nuo vilos Bahamuose, nerasiu nei deimantu po pagalve, bet juk ne sitie dalykai atnesa laime. As jauciu visiska pilnatve, noru issipildyma ir begaline ramybe galvoj. Taip ir turi buti. As per daug laiko pergyvenau del netinkamu zmoniu, kad dabar su didziausiu malonumu galiu dovanoti savo demesi ir siluma tam zmogui, is kurio lygiai ta pati jauciu.

Taip, is mano lupu kai kam tai gali skambeti keistai - kaip cia Irute kalba apie jausmus. As gi sakau - svajones kartais pildosi - zmones keiciasi i gera :) Turbut ne viena tyliai atsidusit: "-Geras... ir as taip noreciau... bet... oi einu vyrui vakarienes daryti, kol dar nepradejo burbeti, nes jau baigia lovoj pries TV skyle praguleti..." Ar tikrai apie tai svajojot? As tikrai ne :)

Taigi, kaip jau pries tai aprasinejau situacija, leidau jums suprasti, kad siuo metu turiu viska, ko man labai truko ilga laika - pagrinda be melo. Linkiu visiems sulaukti tokios busenos. Tai nerealu. Jausmas beveik toks pats kaip pamacius zibancias mano dukros akis, kai parnesu jai saldainiu.

Eisiu dabar miegoti, kad ryte prabudusi galeciau sau syptelti ir akies mirktelejimu izengti i ketvirta desimti :D Labanaktis